panoraminis dangoraizio stogas (JEMMA)

Pastarosios savaitės buvo Emmai pati didžiausia kankynė. Negalėjo ji savo buvusio iš galvos išmest, su kuriuo lygiai prieš mėnesį netikėtai susitiko ir būdama durna priėmė klaidingus sprendimus, taip priversdama visus užspaustus jausmus, kurių manė, kad jau sugebėjo atsikratyti, vėl pasirodyti visu (ne)gražumu. Vos tik išėjus pro to nelemto pastato duris, visas ilgai slėptas ir viduje susikaupęs šūdas išvydo dienos šviesą ir pasisavino jos mintis. Verkt nenorėjo, nes nematė tame prasmės, todėl stengėsi kuo daugiau dalykų veikti, kad nebūtų laiko galvot. Paskendo darbe, apsiimdama kuo daugiau projektų ir klientų, kad galėtų dirbti viršvalandžius, o kiekvieną laisvą minutę praleisdavo su draugėmis arba nepažįstamų kompanijoje, viename iš Maskvos barų, kuriuose jau spėjo tapti etatine lankytoja. Tam kartui tokia taktika padėdavo, būdama tarp žmonių galėjo apie savo ex negalvot ir kitur mintis nukreipt, bet vos tik grįždavo namo, užtekdavo jai pro duris į vidų žengti, ir jaučiamas skausmas, susimaišęs su pykčiu, visą kūną užvaldydavo ir tada jau sulaikyt ašarų būdavo neįmanoma. Pati suprato, kad taip gyvent daugiau negali, nes buvo tiek fiziškai, tiek emociškai pavargus ir atrodė, kad ne širdį, o visą kūną skauda, bet niekas tos iš naujo atsivėrusios žaizdos pagydyt nepadėjo. Vos tik atsiguldavo į lovą tikėdamasi, kad bent jau miegodama galės gauti ramybės, galvoje pradėdavo suktis Jaehyun jai pasakyti žodžiai. "Nekenčiu tavęs, Emma". Lyg turėjo jis priežasčių merginos nekęsti. Juk ne jos kaltė buvo, kad viskas tarp jų taip šūdinai baigėsi.
Šiandiena niekuo nesiskyrė nuo visų kitų savaitės dienų. Vėl buvo paskendusi darbe, o vakare planavo susitikti su draugais, norėdama eilinį kartą savo skausmą stipriuosiuose gėrimuose ir nereikšminguose pokalbiuose paskandinti, bet visi planai buvo netikėtai atšaukti, kai draugės viena po kitos pareiškė, kad šiandien susitikti negali. Supratusi, kad namie sėdėt nenori, neturėdama jokio plano sėdo į automobilį ir atvažiavo į miesto centrą. Vylėsi, kad būvimas tarp žmonių padės jai užsimiršti. Pati nepajautė, kaip be jokio tikslo vaikščiodama Maskvos gatvėmis priėjo dangoraižį, kuris iki skausmo pažįstamas buvo. Šios vietos vengė kaip maro, nes buvo ji Emmos ir Jaehyun mėgstamiausias spotas. Buvo tai paskutinė vieta pasaulyje, kurioje šiuo metu būti norėjo. Bet kojos, atrodo, pačios pajudėjo pirmyn ir nusitempė merginą ant dangoraižio stogo. Nuėjusi kiek toliau nuo įėjimo, susirado Jų suoliuką ir atsisėdo, pati vis dar nesuprasdama, ką ir kodėl čia veikia.

Jaehyun nekentė jausmų ir nekentė prisirišimo. Turbūt du pagrindiniai dalykai kodėl būtent ir nepavyko jam su Emma išsaugoti jų santykių. Jis nekentė šnekėti apie tai ką jautė, nekentė sakyti „myliu tave“, nekentė visko kas susiję su tokiais dalykais. Galbūt todėl, nes tokie dalykai jį versdavo jaustis pažeidžiamu, todėl vos gavęs progą viską metė. Tiksliau, privertė Emma mesti jį, būti ant tiek užsipisusia jo šaltumu ir abejingumu, kad tiesiog jis būtų toks „nu va, buvau teisus, aš esu šaltas ir geriausia man būti vienam“. Bet nebuvo gerai taip, nes jis galiausiai nebuvo bejausmis. Nors bandė, oi kaip bandė šitą įvykdyti. Ir tą lemtingą vakarą irgi bandė bejausmiu išlikt, bet jam buvo per sunku. Galiausiai viskas tik buvo fasadas, kad jaustųsi nepažeidžiamas, ir turbūt pavyko, jei Emma taip įsikabinus to buvo. Jei net priminė paskutinio susitikimo metu, kad čia jam priklauso būti abejingu ir šaltu. Nekreipiančiu į viską dėmesio. Ir stengėsi tokia mąstysesna visą laiką gyventi po to lemtingo poelgio, silpnumo momento. Cigaretės ir žolė buvo geriausi draugai, vienadieniai nuotykiai, žodžiu, ko tik nebuvo. Grįžimas namo bala žino kada, bet vienintelis dalykas, kuris palaikė jį gyvu vis tiek buvo Bloo. Na, mintis, kad jo laukė kažkas namuose ir tai nebuvo kažkokia mergina ar kažkas tokio. Aišku, mintyse suveikdavo visada Jae kaltės jausmas praleisti naktis kažkur kitur nei namuose, nes Bloo stresuodavo naktim paliktas vienas, tad stengėsi Lee nepamesti savo proto vardan šuns. Bet ne visada paeidavo ši korta ir ypač nepaėjo šį vakarą- planavo kažkur mieste trintis, bet galiausiai pasuko Maskvos gatvėmis kol visai negalvodamas apie tai priėjo pažįstamą dangoraižį. Atsiduso, suvokė, kad tai kažkoks ženklas, kurio neįmanoma toliau ignoruoti, todėl užkilo liftu į paskutinį aukštą atsargiai netrukus išeidamas į terasą. Šalto vėjo gūsis pasitiko Jaehyun veidą dėl ko automatiškai susikaupė ašaros akyse. O gal ir dėl sentimentalios vietos, nežinia. Pavartęs akis nusivalė ašaras ir beeidamas iki reikiamo suoliuko nukreipė dėmesį į cigarečių pakelį, bandydamas iš jo iškrapštyti cigaretę, pakeldamas galvą tik kai žinojo iš nuojautos, jog priėjo kur norėjo prieiti. Išvydo čia sėdinčią Emma ir net taip sekundei pasimetė nieko absoliučiai nesakydamas, tiesiog žiūrėdamas į ją, kaip koks mažas vaikas. Niekada taikiau neatrodė nei dabar.- Ką čia veiki?- pirmasis dalykas išėjęs pro jo lūpas buvo šis klausimas, net neidamas dabar dar sėsti, lyg nežinodamas ar galima.

Sėdėdama čia ir tiesiog žiūrėdama į tolį, kadangi labai graži miesto panorama nuo šio stogo atsivėrė, negalėjo apie nieką negalvoti, nes vien jau buvimas šioje vietoje privertė dalykus jausti ir vėl visus jų santykius ir kiekvieną priimtą sprendimą iš naujo permąstyti. Bandė save įtikinti, kad skyrybos buvo pats protingiausias ir teisingiausias poelgis, o protas tikriausiai puikiai tai suprato, bet sudaužyta širdis nesąmones jautė ir neleido merginai tiesiog visko paleisti ir gyvent toliau ramiai. Ir jeigu Jaehyun jos nekentė, tai ji pati savęs nekentė dar labiau, nes jautėsi apgailėtinai, kad negali savo buvusio pamiršti ir po šitiek laiko jis vis dar turėjo aiškią vietą jos mintyse ir širdyje. Nepadėjo nei draugių terapija, nei darbas, nei kelionės, nei vakarėliai, nei nauji santykiai, nes galiausiai vis tiek mintys ties juo sugrįždavo ir iš proto vedė. Jei kažkas dabar būtų pamatęs Emmą, tai pameluotų ji, kad akyse susikaupusios ašaros buvo nuo vėjo ir šalčio, bet akivaizdu, kad pagrindinė to priežastis buvo vaikinas, kurio pamiršti nemokėjo. Sėdėdama čia buvo paskendusi savo mintyse, kurias išblaškė staiga išgirstas klausimas. Balsas, pasiekęs merginos ausis, buvo taip smarkiai pažįstamas, kad galėtų jį atpažint visur ir visada, todėl atsisukti iškart nedrįso, lyg bijodama, kad jos spėjimas pasitvirtins. Prireikė kelių akimirkų, kol Emma galiausiai pasisuko šonu, nukreipdama savo nuo nemiego ir ašarų išvargusias akis į Jaehyun. Žvilgsnis, kuriuo jis šuo metu žvelgė į merginą, buvo visiška priešingybė tam, kuriuo jis išlydėjo ją paskutinio susitikimo metu, bet ir jį išlaikyt per sunku buvo, todėl Emma greit nusisuko, vėl susikoncentruodamos į priešais buvusią miesto panoramą. Prireikė laiko, kol galėjo kažką atsakyti, nes pirmiausia reikėjo nuryti gerklėje įstrigusi gumulą, kuris būtų privertęs balsą užlūžti,- grožiuosi vaizdu,- atsakė, nesugalvodama nieko protingesnio. Juk nesakys, kad paverkt atėjo. aAtsakius daugiau nebeatsisuko ir nieko neištarė, bet, kadangi sėdėjo suoliuko viduryje, pasikėlusi pasislinko į vieną jo kraštą, palikdama kitą laisvą jam. Nežinojo, ar planavo Jaehyun prie jos prisėst, bet jeigu buvo vaikino galvoje tokios mintys, tai norėjo Emma, kad jam atsisėdus skirtų juos didžiausias įmanomas atstumas.

Jaehyun žvilgsnis tikrai buvo absoliučiai kitoks nei paskutinį kartą išlydint merginą. Jis buvo dabar pasimetęs, lyg tą pirmą kartą kai išvis pamatė Emma- tom pačiom akim, kupinom susidomėjimo. Kai dar nebuvo toks, koks buvo dabar. Ir visai nenuostabu, kad jis taip dabar atrodė- ši vieta jame visus įmanomus sentimentus gyvenimo atverdavo. Po kiekvienos tamsios nakties būdavo graži diena, ir taip Jaehyun žvelgė į šią dangoraižio vietą. Vieta, kur jis gali nebijoti, ateiti išlieti jausmų, ateiti būti savimi ir laukti gražesnės dienos. Dienos, kuomet supras ko nori iš gyvenimo ir ims to siekt. Pavyzdžiui kaip dabar, atrodo galėjo siekti susigrąžinti Bescond, bet tuo pačiu ne, nes nerodė nieko, kas galėtų leisti merginai žinoti apie jo planus. Išvis, jis nebuvo toks žvėris, Bloo jį išmokino tokiu nebūti. Kad turėtų būti švelnesnis. Negalėjo tiesiog įsirauti į savo buvusios gyvenimą, viską sujaukti ir tiesiog paprašyti antro karto. Išvis, negalėjo jos nieko prašyti. Turėjo susigyventi su tuo kaip buvo. Bet sunku kai ji sėdi priešais tave ir tu nebežinai kur pasidėti, todėl tiesiog gavęs progą atsisėdo ant suoliuko, leisdamas sau prisidegti cigaretę ir paduodamas Emmai tuomet pakelį, lyg sakydamas, kad ir jai akivaizdžiai reikia.- Išties puiki vieta grožėtis vaizdui,- atsikrenkštęs pasakė vieną ranką palikdamas kožos kišenėje, o su kita laikydamas cigaretę, pažvelgdamas į panoramą, kuri matėsi nuo suoliuko. Tiesiog tylėjo, nežinojo net ar reikia daugiau žodžių. Nežinojo išvis net ką reikėtų pasakyti kai Bescond akivaizdžiai partrenkta gyvenimo atrodė. Juk Lee pasirodymas čia tikėtina tik dar labiau jai pridėjo dalykų. Atsirėmęs labiau į suoliuko atlošą pasuko galvą į Emmą, trumpam palikdamas savo žvilgsnį jos profilį skenuoti. Tuomet prabilo.- Kodėl iš tikrųjų tu čia?- tyliai, taip nekaltai paklausė, lyg stengdamasis neužgauti kokios nors skausmingos vietos Emmos viduje, bet tuo pačiu lyg nutuokė kodėl ji čia. Kodėl ji čia ir kodėl Jaehyun nebuvo vienas, kaip ir dažniausiai būdavo.

Paskutinio jų susitikimo metu Emma ne veltui pasakė, kad tikisi Jaehyun daugiau niekada nesusitikt. Užteko to, kad jis merginos mintyse 24/7 laiką leido ir Emma žinojo, kad pamačius jį dar kartą viskas bus tik blogiau. Jei išvis įmanoma buvo dar šūdiniau jaustis. Išties atrodė, kad likimas iš Emmos šaipėsi, nes kad ir kaip stengėsi ji savo gyvenimą gyvent ir judėt pirmyn, vos tik pagalvodavo, kad pasidarė lengviau, pasirodydavo jis netikėtai ir vėl viskas prasidėdavo iš naujo. Sėdėdama ant to suoliuko ginčijosi pati su savimi, nes protas sakė, kad galėtų jis tiesiog apsisukti ir išeiti, netęsdamas pokalbio ir palikdamas ją toliau su savo emocijom kovot, bet širdis ėmė greičiau daužytis, vildamasi, kad Jaehyun visgi pasiliks. Jam taip ir padarius, Emmos žvilgsnis vis dar buvo nusuktas, o rankos sukištos į striukės kišenes, lyg bandytų ji taip sulaikyt šilumą, kadangi jaučiamas žvarbus rusiškos žiemos oras darė savo. Jam atkišus cigarečių pakelį, Emmos viena ranka paliko kišenę ir jį pagriebė. Išsitraukusi cigaretę padėjo pakelį ant suoliuko, o laukdama, kol ugnies gaus, vėl leido sau nusukti žvilgsnį į vaikiną, kadangi jis pakartojo klausimą, akivaizdžiai nepatikėjęs pirmu Emmos atsakymu,- Ką nori, kad pasakyčiau? Kad atėjau čia paverkt ir apie gyvenimą pagalvot?- paklausė, nežinodama kaip kitaip atsakyt. Išties buvo pavargus nuo gyvenimo ir nuo visko, ką jautė, ir tai buvo tiek jos perkreiptam veide, tiek ir balse galima išgirsti,- kodėl Tu čia?- pati galiausiai paklausė, o klausimą nulydėjo gilus atodūsis, kuris parodė, kaip sudėtinga jai buvo šiuo metu pokalbį palaikyt ir tai, kad jis pasirodė ant šio dangoraižio stogo buvo labai netikėta. Emma jau seniai buvo įsikalus sau į galvą, kad jam nieko nereiškė, todėl galvojo, kad pasibaigus santykiams ir ši vieta tapo jam nereikšminga ir greitai buvo užmiršta.

Išties, kokio tiksliai atsakymo Jaehyun tikėjosi iš Emmos net pats nelabai suprato. Galbūt tikėjosi, kad ji sakys „atėjau čia, nes negaliu pamiršt tavęs“, bet tuo pačiu suvokė, kad niekada to neišgirs. Kad čia tik slaptas vaikino noras palaikyti kažkokią viltį, kad jis vis tiek kažkokią dalį merginos gyvenime turėjo, kad ji vis tiek nepamiršo jo ir jis vis tiek nebuvo jai tiesiog dar vienas veidas minioje. Dieve, kaip jis to nenorėjo. Nenorėjo, kad būtent ji jį pamirštų. O gal geriau būtų jei pamirštų? Tada nebūtų vilties tikrai. Gal tada ir Jaehyun atsipeikėtų.- Galbūt, tiesiog įdomus vietos pasirinkimas, tik tiek,- pakomentavo jos atsakymą, gūžtelėdamas nežymiai pečiais ir paduodamas jai žiebtuvėlį. Juk tai jų vieta, tiksliau, buvus jų vieta, tad tikrai įdomi vieta apmąstyti gyvenimui. Nors gal jau nieko nereiškė tai Emmai, tiesiog buvo graži vieta ir tiek. Jokių prisiminimų užsilikusių, nieko. Gaila, kad Jaehyun taip negalėjo pasakyti. Sugrįždavo čia visuomet, kad prisimintų senus laikus, kai viskas gerai buvo. Tai buvo jo lyg oazė gerų emocijų ir norėjo taip toliau palaikyti. Bet po šio susitikimo su Bescond įdomu kokie prisiminimai pripildys bagažą šios vietos.- Nes aš čia visada ateinu kai man būna... ką apmąstyt. Bet niekada tavęs čia nematau. Todėl logiška, kad įdomu, kodėl tu čia šį vakarą,- leido sau pačiam pirmam nusukti žvilgsnį vėl į panoramą. Ji galbūt vengė šitos vietos, kol jis ją embracino, ir tai buvo labai įdomu, kad na, jie taip abu reagavo į šią vietą skirtingai. Nusprendė verčiau įsidėti dabar cigarečių pakelį, kol nepamiršo.- Nesijaudink, tuoj paliksiu tave ramybėje, tik pabaigiu rūkyti,- pasakė po šiokios tokios tylos, lyg žinodamas ir nujausdamas, kad įsibrovė į Emmos erdvę, kai ji norėjo būti viena. Lyg žinodamas, kad ji nenori jo matyti. Bet iki tol Jaehyun tiesiog žvelgė į panoramą, lyg bandydamas pats mintis susistatyti berūkant.

Išgirdus, kad ši vieta įdomus pasirinkimas, Emma nieko neatsakė, nors pagalvojo, kad ne kiek įdomus, bet kvailas jis buvo. Bėgdama nuo savo jausmų atėjo ten, kur būnant jų išvengti neįmanoma. O ir Jaehyun čia sutikt tikėjosi mažiausiai. Jau buvo spėjus pasidaryt išvadas, kad vaikinui jų santykiai ir ji pati giliai pochui buvo, tai ir šis dangoraižio stogas turėjo būti seniai pamirštas ir nereikšmingas. Būtent dėl to buvo jai sunku patikėt, išgirdus, kad jis čia visada užsuka, prireikus vietos apmąstymams. Dar kartą atsisuko į jį, su savo dabar jau nustebimo pilnomis akimis, bet žvilgsniai nesusitiko, nes jis pats nuo Emmos nusisuko, sutelkdamas dėmesį į miesto panoramą,- keista. Kad ateini čia dažnai,- pasakė, paimdama žiebtuvėlį,- turėtum šitos vietos nekęsti taip, kaip nekenti manęs,- po trumpos pauzės pridūrė, prisidegdama cigaretę. Kaip kiekvieną kartą prieš užmiegant apie tą jo prisipažinimą galvojo, taip ir dabar jis iš galvos neišėjo. Išties apgailėtina nesugebėt pamiršt žmogaus, kuris tau ne tik kad meilėje niekada neprisipažino, bet dar ir be didelių sunkumų sugebėjo pasakyt, kaip smarkiai tavęs nekenčia. Prisidegus cigaretę žiebtuvėlį vėl padėjo ant suoliuko, vietoj to, kad įduotų ją vaikinui į rankas. Turbūt stengėsi taip bet kokio įmanomo fizinio kontakto išvengti. Juokinga, kad praeitą kartą taip lengvai sekėsi dalykus daryt, o dabar net prisiliest bijo. Nusukus žvilgsnį prieš save įtraukė ir išpūtė kelis dūmus, vildamasi, kad visu kūnu jaučiamas nerimas bent iš dalies pasišalins kartu su jais,- nereikia, išeisiu aš, vis tiek per ilgai čia užsibūvau,- atsakė pagalvojus, kad buvo didžiausia klaida čia ateit ir reikėjo jai tiesiog praeit pro šalį, kai progą turėjo, būtų išvengus dabartinės interakcijos, nes nuo to, kad netikėtai jį sutiko, ir dar tokioje vietoje, tikrai lengviau nepasidarė.

Jaehyun tiesiog visą laiką kategoriškai tylėjo, nes nežinojo kurią mintį būtent pasakyti, o ką nutylėti. Pasakyti, kad mergina jam vis dar rūpėjo beprotiškai ganėtinai kvaila, nes reikia juk paleisti ją. Ir galų gale reikia jam apsimesti iki galo, kad niekas nerūpėjo ir kad na, ne pirmas ir ne paskutinis kartas kai šaltai žiūri į šią situaciją tarp jų. Nors Dieve padėk kiek jis visko apmąstydavo glostydamas savo šunį, lyg čiakros atsiverdavo jausmų. Bet niekada neprieidavo jis tinkamos minties ir niekada nežinodavo tiksliai ką reikėtų pasakyti jei sutiktų Emma. Ir štai, sutiko, bet... ne taip kaip norėjo. Ne toks pasiruošęs ir ne toks apsisprendęs kaip tiksliai prieiti problemą. Tiesiog žiūrėjo į tą panoramą ir kai mergina pasakė, kad visgi ji pasišalins iš šios vietos Jaehyun nusijuokė karčiai kiek galvą papurtydamas ir panaikindamas cigaretę iš lūpų.- Ką supratau per visą mūsų draugystės laikotarpį, tai turbūt tai, jog tu nesi tokia kokia bandai save dabar vaizduoti,- pažvelgė į Bescond, lyg norėdamas ir jos žvilgsnio atgalios sulaukti. Lyg norėdamas suprasti, kad ji iš tikrųjų neišeis ir nepaliks jo vieno. Galbūt galiausiai jie gali padėti taškus dabar reikiamose vietose,- tu manai, jog aš neturiu jausmų, nes tiesiog jų niekada neišreiškiau, bet nėra taip, pati tu tai suvoki. Rūpėjai ir rūpi man daugiau nei bet kas kitas, kad apsimesčiau, jog esi man eilinis praeivis,- kimiai prašneko, žvilgsniu visuomet pasilikdamas ties mergina, lyg norėdamas suvokti, ar jis ėjo tinkama linkme, nors logiška, kad ne. Niekuomet nėra gerai šnekėti apie santykius, kurie kažkada įvyko. Santykius, kuriems nelemta buvo ilgai tęstis ir tai dar labiau nervino Jaehyun, nes tie santykiai visgi turėjo prošvaisčių gerų, bet jis tiesiog viską ignoravo.- Norėčiau, kad suprastum, jog nenorėjau tokios pabaigos tarp mūsų, bet tu užsispyrusi, manai kad aš abejingas, nors taip pat sunkiai viską išgyvenu kaip ir tu. Kad ir koks blogas žmogus būčiau tavo istorijoje, kad ir kaip tu manęs nekenti, vis tiek galiausiai... aš tave mylėjau. Dėl dabarties jausmų manau tau geriau nežinot,- nusuko žvilgsnį pasikeldamas nuo suoliuko,- bet tai tavo istorija galiausiai ir kaip tu pasirinksi ją plėtoti, galiausiai aš esu eilinis praeivis,- liūdnai vyptelėdamas net nesurūkė iki galo cigaretės sutrindamas ją į ant šiukšlinės buvusią peleninę ir paskutinį kartą žvelgęs į Emmą ėmė palengva eiti tolyn.

Įsivyravus tylai tarp jų Emma rūkė cigaretę, bandydama sugalvoti, koks jos poelgis šiuo metu būtų protingiausias. Bandė apsispręsti, ar verta dar kažką sakyt, ar bus lengviau, jei išsikalbės, ar tiesiog geriau palikt viską, kaip yra ir pasišalinus iš čia apsimest, kad dabartinis jų pokalbis, kurio realiai net negalėtum normaliu pokalbiu pavadinti, visai neįvyko. Jos apmąstymus, kurių metu taip ir nesugebėjo priimti sprendimo, nutraukė Jaehyun žodžiai, kurie privertė Emma atsisukt ir pažvelgt į jį pasimetusiomis akimis, nes ne iki galo suprato, ką jis turėjo omenyje. Nieko neatsakė, lyg žinodama, kad ne viską jis dar pasakė, o spėjimai pasiteisino, nes jis vėl pradėjo savo mintis dėstyt, prie ko Emma tikrai nebuvo pratusi. Jam pasakius paskutinius savo žodžius ir tiesiog pakilus nuo suoliuko, kad galėtų iš čia pasišalint, mergina ir pati atsikratė savo cigaretės, atsistodama. Negalėjo patikėti, kad jis čia tokias bombas išmetė ir sugalvojo dingti, nepasivarginęs jos pozicijos išklausyt,- ne,- trumpai pasakė, paspartindama žingsnį, kad pasivytų Jaehyun, o jį aplenkus atsistojo priešais, lyg bandydama taip savo daug smulkesniu kūnu sustabdyt vaikiną, kad jis bent kartą gyvenime nuo visko nepabėgtų. Pakėlus akis pasižiūrėjo į jį, o žvilgsnyje turbūt galima buvo pamatyt ir liūdesį, ir pyktį, ir viltį ir dar penkiasdešimt skirtingų emocijų. O ir balse panašios emocijos buvo girdimos,- negali man sakyt tokių dalykų ir tada tiesiog išeit. Ir negali sakyt, kad aš esu užsispyrusi, kai tu pats niekada man nepasakojai ką galvoji ir kaip jautiesi ir ką aš tau reiškiu,- jeigu prieš kelias akimirkas nesugalvojo, ką ir kaip reikėtų sakyt, tai dabar žodžiai patys liejosi, kaip žirniai į sieną, nes Jaehyun savo pasisakymais privertė ją suprast, kad reikia vieną ir paskutinį kartą viską iki galo išsiaiškinti, nes kiek galima tiesiog gyvent skausme ir galvot apie tuos pačius neišspręstus dalykus,- prašau, kad bent vieną kartą gyvenime pasakytum viską, kaip yra, be jokių užuolankų. Ir jei galvoji, kad esu man tik eilinis praeivis, tai esi durnas,- dar pridūrė, o po viso savo monologo atsiduso, lyg nuo širdies akmuo būtų nusiridenęs, nes pagaliau galėjo išsakyt dalykus, su kuriais teko pačiai gyvent ir taikstytis.

Jaehyun ėmus eiti jis nežinojo ką Emma tiksliai darys, bet viltis, kad ji jį pasigaus ir neleis išeiti vis tiek buvo. Jis buvo romantikas kažkuria maža dalele viduje, norėjo meilės, norėjo mylėti pats, bet gyvenimo dalykai privertė visa tai užgožti, žiūrėti į viską kitaip, lyg meilė yra nereikalinga. Bet jei ta meilė buvo su Emma, atrodė, kad galbūt... ji reikalinga. Kad ir koks jis buvo idiotas, bet jis norėjo būti jos idiotu, norėjo pabandyti dar kartą, ir jai taip jį susistabdžius ir pasakius, kad jis turi viską pasakyti kaip yra, Jaehyun savo vaikiškom akim žvelgė į Bescond, tik po to atsipalaiduodamas kiek ir nuspręsdamas nelaikyti naštos neišsakytų žodžių.- Aš išsiskyriau su savo pusėtina mergina nes nesugebėjau niekuomet tavęs užmiršti. Nes tu visuomet gyveni mano galvoje, kaip koks šešėlis, niekada neišnykstantis. Aš bandžiau tave pamiršti, bandžiau judėti į priekį, bet tu ėmei šnekėti kažkokiom valkatom apie mane, tai privertė man susikurti didesnes iliuzijas, kad gal viskas neprarasta. Maniau klaida, jog permiegojom, bet iš tikrųjų taip nemaniau. Aš niekada nemaniau, kad gera mintis mums išsiskirti, aš tiesiog nenorėjau šnekėti apie jausmus. Ir išvis aš... aš nekenčiu tavęs nes tu verti mane jausti, o aš nenoriu jausti, Emma, aš nenoriu kiekvieną suknistą minutę galvoti apie tave. Bet negaliu kitaip. Tu lyg visuomet mano galvoje. Ir aš ateinu į šitą vietą, nes man visa tai kas čia primena apie tave ir aš galiu sekundei pasijausti lyg nesu kaltas dėl kažko ir viskas gerai. Bent jau pusėtinai gerai, kaip buvo mūsų santykiuose. Ar tu tai norėjai išgirsti, Emma? Kad aš vis dar tave įsimylėjęs ir nesugebu pajudėti į priekį ir viskas yra tiesiog... sušikta?- taip pasakė žiūrėdamas tiesiai į merginos akis, skenuodamas jas, ieškodamas atsakymų į klausimus.

Laukdama, kol Jaehyun kažką pasakys, žiūrėjo į tas vaikiškas akis, kuriomis jis žvelgė į Emmą, ir kurios priminė pirmą kartą, kai jį pamatė, ir draugystės pradžią, kai viskas buvo gražu ir tobula. Iki kol nebebuvo. Nežinojo, ko tikėtis, nežinojo, ką išgirs, bet tai, kokie žodžiai sekė po Emmos prašymo tiesiog imti ir viską kaip yra pasakyti, buvo sunkiai suvokiami. Emma buvo įsitikinusi, kad jai vienai buvo sudėtinga į priekį judėt ir gyvenimą susitvarkyt, kad ji viena negalėjo su niekuo ilgai užsibūt, visos draugystės greit erzinti pradėdavo, nes nerado, kas atsivėrusią tuštumą užpildys, kad tik ji viena savo buvusio iš galvos negali išmesti ir kad tik ji viena vis dar gyveno praeitimi. Sunku buvo patikėt tuo, ką girdėjo, todėl prireikė laiko, kad suvirškint kiekvieną žodį, taigi taip ir stovėjo, nieko nesakydama, ir žiūrėdama jam į akis, bandydama suprast, ar jis čia tiesą sako, ar pasišaipyt iš jos sugalvojo. Atsakymą į paskutinį klausimą žinojo. Norėjo Emma išgirst, kad tikrai viskas baigta ir kad jam nerūpi ir galbūt, neaišku kelintą kartą atstumta, pagaliau įsikaltų į galvą, kad laikas nustot būt kvaila ir savo gyvenimą gyvent. O dabar viskas susimaišė ir jei galvojo, kad išgirdus apie Jaehyun jausmus bus lengviau, tai labai klydo, nes viskas dabar išties buvo tiesiog sušikta,- ir aš tavęs nekenčiu, Jaehyun,- galiausiai atsakė, bandydama susirinkt save, kad verkt nepradėtų, nes tikrai buvo sunku išgirst prisipažinimą meilėje ne tada, kai reikėjo, o tada kai, atrodo, jau per vėlu buvo,- nekenčiu, kad nesugebi nieko laiku pasakyt, nekenčiu, kad tavęs reik pastoviai prašyt apie dalykus šnekėt, nekenčiu, kad vieną dieną priverti jaustis svarbiausia pasaulyje, o kitą dieną lyg būčiau Tau tuščia vieta, bet labiausiai nekenčiu, nes negaliu pamiršt tavęs, nes be tavęs gyvent nemoku,- atsakė, kaip greitakalbę viską išberdama, o tada tiesiog apsisuko, atsukdama jam nugarą ir sunerdama rankas ant krūtinės, nes jeigu iki šios akimirkos išėjo neverkt, tai dabar jau nebesigavo, o savo pradėjusių veržtis jausmų rodyti nenorėjo.

Ta tyla, kuri po Jaehyun išsakymo įsitvyrojo, tikrai buvo žudanti, spengianti. Jis nežinojo ko tikėtis iš Emmos, kad jis taip pagaliau prabilo apie savo jausmus. Juk niekada to nedarydavo, tai išties visiškai naujas reikalas, bet štai, visgi padarė. Nebuvo toks bejausmis kokiu jį vaizdavo. Emmai ištarus, kad ji irgi jo nekentė vaikinas atsiduso, lyg pasakydamas sau mintyse „aišku“ ir nežinodamas ar toliau norėjo girdėti, bet kito kelio nebuvo. Turėjo išgirst, išklausyt ir suvokt. Tiesiog skvarbiomis akimis stebėjo Bescond, lyg ieškodamas žodžių už kurių galėtų užsikabinti ir bam. Ji irgi negalėjo be jo gyventi. Lyg ir gerai, lyg ir negerai. Galbūt labiau negerai, juk turėjo būt jau abu pasistūmėję per tiek laiko nuo santykių pabaigos o dabar... mėnesiai, dienos, valandos ėjo, o jie nesugebėjo pamiršti vienas kito. Nusisukus Emmai Jaehyun suvokė, kad gal ne laikas dabar apsimesti, kad buvo kvailas ir nenutuokė kas vyksta todėl tiesiog žengė arčiau merginos, kad jos nugara būtų atremta į jo krūtinę ir švelniai rankomis apsivijo jos liemenį. Bet taip švelniai, lyg ji būtų... trapi. Suvokė, kad reikia dar ir principus nustumti šalin ir ištarti tuos reikalingus žodžius. Tą ir padarė dabar tyliai.- Atsiprašau, kad priverčiau tave kentėti. Galbūt mums taip lemta, kankinti vienas kitą,- sumurmėjo atremdamas savo kaktą į Emmos plaukus ir užmerkdamas akis. Keista ramybė viduje buvo, nors dabar širdis lyg atverta buvo, pulsuojanti ir kraujuojanti nesustabdomai.

Stovėdama atsukus nugarą užmerkė akis, lyg kvailai tikėdamasi, kad taip galės sustabdyt ašaras, kurios kaip pupos skruostais riedėjo, o tuo pačiu bandė suprast, ar reikėtų gailėtis to, ką prieš akimirką pasakė. Juk buvo sau prižadėjus, kad niekada daugiau širdies neatvers ir su juo nesikalbės, nes beveik kiekvieną kartą būdavo atstumta, vos tik apie jausmus prabildavo, tai ir dabar tas nepasitikėjimas savimi ir baimė, kad blogai padarė, egzistavo. Ir jeigu Jaehyun ką tik jai visas kortas atvertė dar nereiškė, kad dabar tiesiog neapsisuks ir neišeis, juk ne pirmas kartas būtų. Bet šįkart viskas buvo kitaip. Pajautus kaip Jaehyun priartėjo prie jos ir prisiglaudė, uždedamas rankas ant merginos juosmens, širdis pradėjo taip greit plakti, kad, atrodė, galėtų iš krūtinės iššokti. Emma ne veltui stengėsi bet kokio fizinio kontakto išvengti, nes buvo didelė tikimybė, kad užteks vieno vaikino prisilietimo ir ji pasiduos kaip silpna ir iki ausų įsimylėjusi paauglė. O dar kai tokį jo poelgį nulydėjo atsiprašymas, kurio ji manė, kad niekada nesulauks, kūnas staiga savotiškai atsipalaidavo, lyg būtų pajautęs, kad grįžo namo,- išties. Pasirodo mes abu idiotai,- tyliai pasakė, nes kiekvienas garsesnis žodis būtų užlūžęs gerklėje. Ji puikiai žinojo, ką norėjo sakyti toliau. Norėjo pasiduot ir tiesiog prisipažint, kad ji šimtus kartų pasiruošus bandyt, kol pagaliau pavyks jiems teisingai dalykus padaryt ir išmoks nebeskaudint vienas kito, bet tuo pačiu suprato ir tai, kad po susitaikymo jiems vėl išsiskyrus dar kartą viso šūdo, kuri teko išgyvent, nebepakeltų. Dėl to ir tylėjo, bijodama pasakyt tuos lemtingus žodžius, kurių, tikriausiai, abu laukė, ir tiesiog atlaisvinus savo ant krūtinės sunertas rankas uždėjo jas ant Jaehyun rankų, kurios šiuo metu ją buvo apkabinusios, taip lyg be žodžių pasakydama, kad nenori būti paleista.

Jaehyun galbūt ir galvojo tiesiog palikti merginą, kadangi jau jai ir tai per daug, bet tuo pačiu nenorėjo jos palikti. Visgi jo vyriškas noras ignoruoti visas problemas buvo didelis, bet suvokė, kad Emma jam tikrai pasivijus tvotų į galvą taip gerai, kad jis atsijungtų iki sekančių Kalėdų. Todėl lyg patikindamas ir save, ir merginą, kai ši taip uždėjo savo rankas ant jo, spustelėjo ją arčiau, galvą dabar šonu padėdamas, kad ji taip gražiai tilptų po juo, nes jis gan aukštas tai tinkamas tokiom pozom.- Žinai... galim ir nebūt idiotai, išspręsti viską gražiai. Senokai jau norėjau su tavimi taip pasišnekėti, ne pirmas vakaras, kada tokios mintys kaip šiandien mane aplanko, tiesiog tu atrodei... visai nenorinti turėti nieko bendro su manimi,- pasakė, bet mintis, kad dabar Emma verkė jį truputį privertė sunerimti ir susirūpinti mergina. Tad atsitraukęs kiek ir palikęs jos gniaužtus švelniai apsuko Bescond, kad ji žvelgtų į jį ir vėl jie galėtų sudaryti akių kontaktą.- Kodėl verki, m? Tau netinka verkti,- sumurmėjo taip vaikiškai ramiai, uždėdamas savo delnus ant jos skruostų ir nykščiais nuvalydamas ašaras. Tas jo vaikiškas žvilgsnis tikėtina tik ant šios terasos buvo ir bus taip nuolat, nes pasaulis pernelyg gerai pažįstamas, kad Jaehyun ilgiau išliktų toks... švelnus. O čia jo oazė, kur viskas gerai. Kur nėra skausmo ir nebus, juk taip?

Gal ir būtų protingas sprendimas atjungti jį iki Kalėdų, galėtų tada Emma bent pora savaičių ramiai pagyvent. Bet nebuvo agresyvi dažniausiai, o ir Jaehyun niekur neišėjo bent jau kol kas, taigi tokių kraštutinumų imtis neprireikė. Stovėjo juk dabar pasidavus, nes tokio artumo buvo pasiilgus, ir nė vienam jo poelgiui nesipriešino, nes durna ir patikli buvo. Jam apsukus merginą pakėlė ji savo nuverktas akis ir pažvelgė į tą jo vaikišką žvilgsnį, kuris, net neabejojo, nebus toks amžinai. Per daug gerai Emma jį pažinojo, todėl suprato, kad tik laiko klausimas, kada tarp jų vėl netikėtai užsimezgęs artumas ir atvirumas pasikeis. Bet šią akimirką jai, rodos, užteko to, kaip viskas klostės. Tikriausiai buvo pratus sau meluot ir dalykus kitaip įsivaizduot. Išgirdus klausimą ir pajautus jo delnus ant savo veido suspaudė lūpas, bandydama šypseną paslėpti, o tada tiesiog gūžtelėjo pečiais,- būna pasitaiko kartais,- atgal sumurmėjo pagalvodama, kad labai čia pagražino savo pasisakymą, nes ašarų tikrai daugiau nei kartais pasitaikydavo ir atrodė jai, kad išvis jau seniai visi rezervuarai turėtų būt ištuštėję. Kilstelėjus savo rankas uždėjo delnus ant Jaehyun riešų, o tada dar sumirksėjo pora kartų, nes akyse užsilikus drėgmė trukdė pasaulį raiškiai matyti,- ar gali mane kaltint? Kad atrodžiau nenorinti su tavim turėt nieko bendro?- paklausė, dabar jau atsakydama į anksčiau išsakytus jo žodžius,- sunku buvo. Ir dabar sunku,- pasakė, nes visgi tikrai nebuvo lengva. Net jei šiuo metu atrodė, kad viskas gražiai vyksta, lyg pagal planą, buvo sunku patikėt, kad pavyks taip paprastai, vienu pokalbiu, išspręsti ištisus mėnesius trukusias nesąmones.

Nors šis žvilgsnis tik dabar buvo išties, bet Jaehyun viską atvirai šnekėjo, nuo širdies. Ir nemelavo. Jis iš tikrųjų niekuomet nemeluodavo, nebent kažkas paklausdavo jo nuomonės apie dalykus, kurie jam nerūpi, tuomet gal pameluodavo. Bet Emma jam rūpi, ir todėl jam rūpi sakyti tikrą nuomonę apie viską. Ir jis stengdavosi būti geriausias koks galėtų būti, bet nereiškia, jog visada pasiseka tai daryti. Ne visada pasiseka būti tokiu, kokiu nori aplinkiniai, kad būtum.- Taip, aišku, pasitaiko kartais,- vyptelėjo savo kiškio šypsena, leisdamas Emmai uždėti savo delnus ant jo, mėgaudamasis tokiu keistai taikiu momentu.- Nekaltinu, aš irgi nenorėjau nieko bendro su tavimi turėti. Bet tau prireikė apie mane primalti šūdo, kaip bandymo susigyventi mechanizmas turbūt, tiesa? Jei ne tai ir toliau gyventumėm kaip gyvenome,- atsiduso. Galbūt būtų geriau jei nieko nebūtų įvykę. Tiesiog išsiskyrę ir tiek. Kažkada juk vis tiek susigyventų su realybe, galbūt rastų pakaitalą, kuris iš pakaitalo virstų pilnaverte draugyste,- galbūt mums nelemta būti kartu, bet išspręsti viską turėjome seniai. Per ilgai delsėme,- pasakęs suėmė verčiau Bescond delnus ir dabar taip nuleisdamas abiejų rankas.- Ar tai viskas? Daugiau nieko nebeturi ką man pasakyti?- paklausė žiūrėdamas į merginos akis, nežinodamas ar tai jiems pabaiga, ar visgi nori Emma tęsti viską. Jis buvo pasimetęs ir norėjo, kad ji pastatytų jį į tinkamą vietą.

Tikrai jų santykiai buvo amerikietiški kalneliai. Prisipažino, kad nekenčia vienas kito, tada liūdėjo, kad viskas taip šūdinai gavosi, tada vėl prisipažino, kad nekenčia vienas kito, o dabar stovėjo susikabinę rankomis ir iš šono pažiūrėjęs galėtum pagalvot, kad nieko blogo tarp jų niekada nebuvo įvykę ir viskas labai gražu ir miela. Kai pagalvoji, tai gal ir nieko keisto, kad tokie santykiai laikui bėgant pradėjo varginti Emmą ir ji suprato, kad taip gyvent daugiau negali. O dabar pagalvojo, kad išties juokinga, kad reikėjo iki visiško dugno nukrist, kad priverstų Jaehyun pagaliau nustot bėgti nuo visko ir pradėtų jis kalbėt su Emma atvirai ir iš širdies,- taip, buvo tai vienas iš daugelio bandymų susigyvent, netikėta linkme pasisukęs,- atsakė neslėpdama, kad tikrai daug išbandė, bandydama jį iš savo galvos išmest, nors pati sau negalėjo atsakyt į klausimą, ar šūdų prišnekėt sugalvojo tikrai iš pykčio ar tiesiog tikėjosi, kad padės toks būdas jo dėmesį atkreipti. Dabar jau nesvarbu, koks tikslas buvo, esmė, kad padėjo. Išgirdus jo paskutinius du klausimus nuleido žvilgsnį žemyn, pažiūrėdama į jų susikibusias rankas. Pati buvo tiek pat pasimetus, kiek ir jis. Atsakymas jau seniai kažkur ore tvyrojo ir nė vienas iš jų nedrįso to garsiai pasakyt, nors, atrodė, abu buvo tos pačios nuomonės ir panašius dalykus galvojo,- o ką nori išgirsti?- galiausiai paklausė, vėl pakėlusi akis,- aš noriu pabandyt dar kartą, bet turi man pažadėt, kad tu nori to paties ir kad šįkart viskas bus kitaip. Bus geriau,- po trumpos pauzės galiausiai pasakė, nelaukdama atsakymo į savo užduotą klausimą. Žinojo, kad prašo daug, bet tuo pačiu nenorėjo kažko slėpti, todėl kalbėjo atvirai ir sakė viską, kas šiuo metu ramybės nedavė.

Jaehyun negalėjo prižadėti skambių dalykų. Nemėgo tiksliau prižadėti kažko, ko žino negalėtų ištęsėti, nes tai realiai buvo melavimas juk. Jis norėjo prižadėti Emmai, kad viskas nuošiol bus gerai, bet jis vieną dieną šiame pasaulyje, kitą dieną išplaukęs, nenorintis jausti ir norintis pabėgti nuo visko. Galbūt jam tiesiog buvo per daug galiausiai būti poroje su kažkuo ir nesvarbu net kas tas žmogus, jei vis tiek galiausiai bėga nuo meilės. Bet leisti sau momentui prabilti apie jausmus buvo įmanoma ir Jaehyun tai dabar sau leido, vardan noro sutvarkyti viską tarp jo ir Emmos. Išgirdus jos žodžius, jos klausimą, vaikinas žiūrėjo tiesiog į ją nieko nesakydamas, lyg tiksliai bandydamas apskaičiuoti koks atsakymas turėtų būti, kad neįskaudintų jos, bet ir atspindėtų viską kas susikaupę viduje.- Aš irgi noriu pabandyti dar kartą, bet man sunku prižadėti, kad iki galo viskas bus kitaip. Galiausiai... aš esu toks koks esu, man sunku per naktį pasikeisti. Mes galim pabandyti, bet tu negali manęs prispausti iškart santykiuose,- atsiduso vyptelėdamas ir žengdamas arčiau Emmos dar labiau,- bet tikiuosi, jog viskas bus geriau. Manau,- ir savo žvilgančiom akim pažiūrėjęs į merginą taip iš lėto linko linko prie jos kol galiausiai kai jau buvo jų veidai visai arti Jaehyun privertė jų nosis kiek pasitrinti viena į kitą,- pažadu,- tyliai pasakęs švelniai prisilietė lūpomis prie jos lūpų, inicijuodamas bučinį.

Net neabejojo, kad bus jam sunku tokius dalykus žadėt, o ir pati negalėjo imt ir pasakyt, kad sugebės nereikalaut per daug, prašydama to, kam Jaehyun dar galbūt nepasiruošęs buvo. Bet abu pabandyt norėjo, tai tikriausiai abiems ir užteko to noro, kad galėtų save įtikinti, kad šįkart viskas bus kitaip. Emma nebuvo kvaila, nesitikėjo, kad jis per naktį pasikeis ir taps kažkuo kitu, o galu gale jai ir nereikėjo kito, šitas faktas jau seniai aiškus buvo, tik gal ne iškart pripažintas. Ir tikrai užteko, kai jis priartėjęs prie Emmos veido ir žavingai pažiūrėjęs ištarė tai, ko ji čia savo blizgančiomis akimis laukė, kad paskutinės užsilikusios abejonės apleistų jos mintis. Pajautus Jaehyun lūpas ant savų atsakė į bučinį ir paleidus jo rankas uždėjo savąsias ant Jaehyun juosmens. Ir jeigu praeitą kartą bučiniai vertė jaustis taip, lyg jie buvo paskutinai, tai šis bučinys aiškiai buvo tik vienas iš daugybės. Išties netikėtas gyvenimo posūkis jų susitaikymas buvo ir mažiausiai Emma to tikėjosi, kai sugalvojo savo vakarą ant šios terasos stogo praleist. Laužė ji šiuo metu visas savo taisykles, nes pirmą kartą gyvenime nusprendė sugrįžti pas savo buvusį ir pabandyt iš naujo, suteikdama jam galimybę sudaužyt jai širdį antrą kartą, jei tik jis taip užsigeistų. Bučinys buvo švelnus ir lėtas, bet visi užvaldę jausmai greit privertė pakėlus rankas nuo juosmens įsikabint į vaikino odinę striukę, taip prisitraukiant jį dar arčiau savęs, kad galėtų tą bučinį pagilint ir pridėt daugiau aistros, kuri tik ir laukė progos, kol pagaliau galės išsiveržti.